Foje Arbata

ARBATA
ar tu atsimeni laikus
visas beprotiskas naktis
musu negimusius vaikus
as vis dar matau ju akis

tai buvo keisti keisti laikai
kai mes vis dar zudeme save
ir musu begestantys veidai
atsispindedavo lange

dabar ant stalo pries mane tiktai atsalus arbata
o rankos tyliai uzdengia akis
as noriu but kazkur toli nes jeigu liksiu praeity
galiu ir vel pradet kartot klaidas

ilga kaip simtmeciai diena
ilgai bus chaoso pilna
vienatve tuno visuomet
kazkur arti prie kuno bet

nebuna amzinas ruduo
ir as tikiu kazkiek dar tuo
silpna pulsuojanti sviesa
tamsaus koridoriaus gale